Dienoraštis atsivertė pabūti 

Išsenka mūzos. 
Ir jau ne taip svarbu, 
kad kas diena smarkiau kurtokas. 
Na, žinoma, girdžiu, jaučiu, 
bet supratimai 
nepaklūsta iki dugno atsiverti, 
nors aplinka tokia, kad 
į ką  tik atsiremčiau 
žinau – tai dėl  manęs, 
kad neskubėčiau išsitrint iš raidės - 
dar vis rikiuotėje 
dar vis kareivis,... 

Nors jau seniai žinau, 
kaip uždengia mane kapu, 
o aš lig paskutinės kibirkštėlės 
(iš paskutinės žvakės) vis linkėsiu 
kad bent iki  mirties 
jums gera būtų taip 
kad gal ir Dievo nereikėtų 

O man? 
Dienoraštis atsivertė pabūti. 
Kiek leista bus, apvaikščiosiu visur, 
apvaikščiosiu visus