Kam tu, žodi manasis, tarnauji,
Tik ne man, tik kitiems, dėl kitų,
Tu kasdien vis aukas atnašauji,
O aš vergas tavasis esu.
 
Aš tyliu, tu per širdis keliauji,
Ir eini tai taku, tai keliu,
Tevesdamas mintį į saulę,
Įduodamas man tą tikiu.
 
Ir ėjo iš paskos šimtai, milijonai,
Ir klaupėsi, meldėsi tau,
Tu ramstis buvai jiems ir tonas,
Tu lūpos žmogaus ir dangaus.
 
Dainavo ir meldėsi aikštėse žmonės,
Kai aš po žodžiu suklupau.