Vargu, ar paguosiu,
Sakydama tau, jog aš veidrodžiuos regimo vaizdo pati nepažįstu.
Galbūt tu įsitėmijai datą,
Kada pamečiau būtą pavidalą,
Kai po glembančia oda teliko kalkėjančios gyslos
Ir kai prakaitas šąlančio kūno pamainė aistrų būtą žibalą.
Vilko naštą buities kiek nedarniai
Tas mūsų greitom sulipdytas dvikinkis,
Kol brangus krovinys išsidrabstė į purvinas pakeles.
Po teisybei, aš veidrodžio šmėklos nė kiek nenorėčiau pažinti.
Argi kaltint galiu,
Kad likai tu nuviltas,
Ir kurčias, ir aklas.
Laikas, mano žmogau, nemačiom klaipė mūsų pavidalus,
Kol galop nei viens kito, nei patys savęs nepažįstam.
Negi keista,
Jog plyšta šašai tų žaizdų, kurios, rodos, užgijusios,
O šešėliai būtųjų dienų tik tirštėja ir tįsta?
Gal vertėjo išnešt iš namų
Tiktai išorę rodančius veidrodžius – 
Būtų likę mums žvilgsniai laimingi,
Kuriuos tikros esmės, ir gelmės, ir vertės,
Kai du žmonės ne sau – savo artimui Rojaus iš Viešpaties meldžia,
O kad sensta drauge, jie laimingi dažniau, negu verkia.
Nes juk sluoksnis sidabro ant stiklo – 
Momentinis triukas,
Kur galingasis Laikas į atspindį plokščią neįlenda.
Juk matai, kaip kas metai vagoj
Nei liepta, anei prašoma klūpau – 
Lyg ieškočiau ne turinio puodų, o į Rojų čia pamesto bilieto.