Iš barkūno baltų ąsotėlių
Bitės neša birželio nektarą.
Kam šį rytmetį, Dieve, prikėlei?
Savo vasaroj buvo taip gera.
Sapnavau būtą aistrą, pilnatvę.
Prabudau lyg iš Rojaus iškritus
Ir iš graudulio skruostai sušlapę – 
Realybėj randu būvį kitą.
Manyje nei sulos, nei nektaro,
Tik tulžies juodas lašas pagižęs.
Kur padėt juodą gedulo skarą?
Vienišystė sunki tarsi kryžius.
Vėl barkūno pilni ąsotėliai,
Tik iš jų geria kitos jau bitės.
Kam iš sapno Tu, Dieve, prikėlei,
Jeigu mylimo nebematyti?
Patrauklus rodos amžinas miegas,
Kai atgulus sapnuosiu, sapnuosiu.
Ir sunkumas, ir skausmas atlėgo.
Nepakelčiau, to kryžiaus neduotum.