Ar nėra tau sprangus prasidėjęs šis sausas sezonas,
Kai iš mano akių anei lašo, kad grumstas patižęs atgytų?
Nes tyla tarpe mūsų ženklų praeities neišduoda – 
Lyg viską palaidot, užmiršti bebūtų vienintelis tikslas.
Ar tu nejauti, kiek drumzlių ir dumblo sukyla,
Nors šitaip ilgu prasiskleidusio laukiančio glėbio.
Einu klupdama per takažolių glamžytą milą,
Iš voratinklio gijų kad spėčiau rasas nusikrėsti.
Išgersiu viena tarsi nuodą be proto savižudė,
Nors reikėtų per pusę – kad sąžinė rimtų – pasiūlyti.
Per pečius tavo žvilgsnis lyg širstančio prievaizdo rimbas,
Kol sutrūksta mus rišusio būtojo geidulio siūlės.
Ar nėra tau sprangus prasidėjęs šis sausas sezonas,
Kai iš mano akių anei lašo, kad grumstas patižęs atgytų?
Nes tyla tarpe mūsų daugiau, negu žodžiai, išduoda.
Jei priglustum, juk lytų, juk sodriai dangus aptaškytų.