Liepų alėja dūzgia tarsi bičių avilys,
į medų kojos klimpsta,
saldumas gomuriu nuslys
lyg vasaros šilkinis pirštas.
Naktis šviesi pro langą žvelgs,
perkūnijos trankysis,
žmogus lietaus vis mels,
jo siela tarsi dykuma 
vis skeldės, gilės plyšys,
ji šauksis ko nėra
ir net negali būti,
blaškysis vėju lyg audra
ir skęs danguj rugpiūčio.
Poetai rašo, nori tiesą iškraipyt,
nors iš tiesų gražu,
bet jiems to neužtenka
pagražina tarsi dažuotu teptuku,
kai sielą sutemos aplanko.
Duonos riekė tokia saldi, kai valgai ją ne vienas.
Tokia sausa, sprangi, kai ima gelst ražienos.

2018-06-21