Artėja žemės pakraštys,
keli centimetrai belikę,
bet vis tiki, kad ten gale viltis.
praskleisi rūko debesis,
ištrauksi duriančias vinis
ir pamatysi šviesą tunelio gale.
nesusitaikai, vis tiki,
juk žemė apvali, bet ne,
tai tik iliuzija, matai jos kraštą.
Jis toks status ir tu krenti
į laisvą skrydį su daugybe debesų,
čia taip erdvu, nėra ribų
ir jau nebematyti žemės krašto...

2018-05-17