Per amž




Norėtau išskrist aš į tolį,
Norėtau neklaidžiot takais,
Takais, kurių kryptį žinojau,
Dar pilve miegodams ramiai.
Norėtau paimt ir tave – broli,
Nuvest tenais, kur visa gerai.
Bet tu man sakai lyg žinodams,
Kažką, ko lyg šiol nematei:
 „Nenoriu palikti aš gimtųjų kraštų,
Man protėviai mūsų, senoliai,
Numatė per daug dar mįslių, paslapčių.“
 
Nežinau ar įminei tą mįslę,
Nebėra jau kaip man atsiklaust.
Tada, kai išskridau aš tyliai,
Tave jie nutildė per amž.
Rusvė