Rodos, pasveriu kiekvieną žodį, raidę, balsę, priebalsę. Vis tiek nieko doro. Viskas ne taip, negražu, kažkiek prasčiokiška ir visai prasto lygio. Pačiam neskani ryto kava ir noriu vėl tos seniai sužiedėjusios duonos kriaukšlės iš tėvo rankų. Kvepia sodo žiedais ir brandžia rugio varpa. Sakys tūlas žinovas, kad sodai jau būna seniai nužydėję, kai subręsta rugiai. Kad jis žinotų, kad man giliai į tai nusispjaut. Duonos kriaukšlė iš tėvo rankų kvepia tuo, ką tėvas anuomet į ją įdėjo. Kaip būtiną sudedamąją dalį.

Kas apskritai sudaro mano dieną. Tikslią mano parą. Išdėliot sekundžių tikslumu ar užteks apytikslio komentaro, idant nepavargtumėt ir nepabostų skaityti. Po šių replikų turėtų puikuotis klaustukai. O man užteks taškų. Vis tiek juk atsakymo nei laukiu, nei tikiuosi. O jei klaustukus vis tik parašyčiau po pirmų dviejų replikų, tai užsimaučiau sau apynasrį išsamiai į juos ir atsakyti.

Taigi paprastai ir abstrakčiai: Mano para susideda iš visokių žmogui būdingų niekučių. Pradedant prabudimu, pusryčiais, lėkimu nežinia ko į nežinia kur, kad kažką, ko pats nelabai suvoki, sumeistrautum, kažką savo buvimu ar darbu pamalonintum, nepamiršdamas papietaut, nes sako, kad vakarieniaut nesveika. Todėl per pietus pageidautina gerokai užkirst. Lieka vakaras, nei šioks, nei toks. Atvirai sakau, net nežinau, su kuo jį valgyti, gerti. Bevelyčiau jį kam padovanoti, bet kad vis savo turi ir jo niekam kaip papildo nereikia. Naktis, tai sesė, tai pamotė. Atvirumo sau metas. Bet kartais užsitęsia iki paryčių. Ir jau nebūna gerai. Bet bet kuriuo atveju ar miegojai ar ne, trukt už vadžių ir vėl viskas iš pradžių. Su nedideliais intarpais įdomumo dėlei.

Rodos, svėriau kiekvieną žodį, mintį paraidžiui. Nepavyko nieko doro išspausti. Sako, kad geras artojas ir žąsinu paaria. Kažin ar tai tiesa. Bet jei tiesa, tai aš prastas plunksnos artojas. Šiaip žodžių, raidžių, taškų, kablelių, klaustukų ir šauktukų kratinys, uoliai daugelį metų atkakliai trypiantis niūrų miesto grindinį.

2019