Ar tikrai mums svarbiausia turėti? Turėti vaikiną ar merginą, mašiną, gražius rūbus, pinigų? Ar tikrai mūsų vertybės išsidėsto paralelėje netvarkingai? O gal mes jų neturime iš vis, nes viskas, apie ką mes galvojame – pinigai, cigaretės, alkoholis ir laisvė? Svarbiausia mums – materialumas? O gal dar galime iškelti ir tokį klausimą: ar mes žinome, kas iš viso yra dvasia, meilė, pagarba, šiluma?
Suaugę žmonės, arba kitaip „prarastoji”, ar „X“ karta iš visos širdies apkalba mūsų ydas. Įdomiausia, kuomet žmonės nė neturėdami jokio ryšio ar atskaitos su jaunimu, labai aiškiai ir ryškiai išdėsto savo pozicijas, neva dabartinis jaunimas yra didžiausia žmonijos pajuoka ir gėda. Nepažindamas ar net nesistengdamas pažinti, o be viso to, ir žiūrėdamas į mus kaip į visumą, jis nesistengia nagrinėti vienos „ląstelės” tarp milijono kitų. Net ir biologijoje vienas individas, ląstelė, atomas, gali atlikti skirtingas funkcijas ir egzistuoja skirtingai. Taip ir žmogus, atskirai nuo kitų, atlieka visiškai skirtingas funkcijas. Taip, mes visi tos pačios rūšies, sandaros ir tipo individai, bet vidinis pasaulis – visiška individualybė. 
Sovietinės iškamšos (homosovietikus) – vis dar neišnykusi rūšis, slampinėjanti pasaulyje ne tam, kad suprastų, gilintųsi ar ieškotų mūsų, jie tam, kad savo nareliais vaikščiotų mūsų stuburais ir aiškintu savąsias gyvenimo tiesas, tokias kaip: mylėti tos pačios lyties atstovą – išsigimimas, meilė nesusituokus – nuodėmė, o buvimas vienišu, na, bobutės, kokios ten jūsų interpretacijos?
Žinoma, meluosiu sakydama, kad mes šventi it Dievo avinėliai. Taip, yra tokių, kuriems svarbus tik seksas, pinigai, laisvė (žinoma, ne tiesiogine prasme), cigaretės ir t. t., bet ar tai mūsų kartos išsigimimas? Kiek žmonių, kiek istorijų apie tai, kad nuo seniausių laikų žmonija bunka? Bet ar šis procesas iš tikrųjų yra bukimas? Tuomet bukote ir jūs. Net šlykštu pagalvoti apie praeitį atgavus nepriklausomybę. Gaujos, plėšimai, šaudymai, juk to nebuvo ankščiau (ankščiau žmonės ir trobas atdaras palikdavo). Juk tai jūsų kartos „išsigimėliai” taip elgėsi, o ir jūs patys esate tos kartos dalis. Bet jūs esat kitokie, nes nepasirinkote tokio kelio ir dėl to esate nepakaltinami... Tad kodėl kaltinate mus kaip visumą ir nepagalvoję, kad tarp mūsų egzistuoja ne tik prasmirdusi ir gėdą kelianti dalis, bet esame ir mes. 
Tai normalus gyvenimas, kuris negali ir niekada nebus tobulas, visada buvo, yra ir bus tokia realybė, tik nesuprantu, kodėl taip sunku tai suprasti ir jums. O gal čia dar viena Jūsų kartos yda – egocentrizmas?
Mes pasikliaujame aplinka, auklėjimu, žmonėmis. Mes kūrėjai ar ne? Tai ar ne Jūs, brangieji, sukūrėte mus tokiais? Juk mūsų kilmė esate Jūs. Jūs mūsų aplinka ir pagrindas, tai kodėl nepradedate nuo savęs?