Kai rodos netenki jėgų
Ir akmeniu krenti į žemę,
Akis atmerkęs pamatai,
Kad virš tavęs dangus aptemęs.
 
O žemė ,ji tokia graži,
Ir kiekvieną dieną kitokia,
 Kaip noris visą ją apeit,
Tačiau gali tik pasvajoti.
 
Kai viskas neteikia prasmės,
Ir noris bėgt nuo kasdienybės,
O atsitiesęs nesupranti,
Kokia ta mano tapatybė.
 
Eini ieškoti pats savęs,
 Galbūt toli, galbūt čia pat,
Pavargęs priklaupi ant kelių,
Prie lydinčių tave  smūtkelių.