„Ir Dievas matė, kad tai buvo gera“ 

  Truputį šnektelėję su Balsu ir gavęs iš jo proEzijos  linkėjimus, ypatingesnių pojūčių savyje nepatyriau. Nesijaučiau nei linksmiau, nei liūdniau, nei kažkaip kitaip. Labiau atrodė, kad tokį save išlaikau nuo nežinia kuomet ir labai panašu, kad sugrįžau į užmirštą laiką ir būtį, bet šit atsimenu ją ir vėl kaip tuomet Esu. Viešpatie, ačiū tau, bet stebėtis nereikia. Gerbiu tavo darbą ir man smagu pasikartoti: 
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą 
  Taigi, tiesa žinoma, o štai suvokimas, kad aš, Pranucis, esu Dievo atvaizdas, jo paveikslas?.. Hmm, ar kada taip jaučiau? Žinoma, kad – ne. Bent taip, kaip dabar. Na tikrai, kad taip neatsitikę. Netgi  į  bažnyčią atėjus. Tačiau tai irgi labai natūralu, sakyčiau, įgimta, bet šį kartą pajauta labai keičiasi ir tai manęs kažkodėl netgi nestebina, regiu ir skaitau: 

  Čia galima būti be smegenų ir žinoti, mąstyti, suprasti, spręsti ir apsispręsti, kaip geriausiai sumanyta. 
  
  Perskaičiau kartą, kitą baltu kaip kreida ant juodo, kaip ant mokyklinės lentos parašytą. Ot, to, atrodo, ir bereikėję – perskaityti! kad užrašas išnyktų. Tačiau juo užimta vieta nedingo. Atsirado kitas. Irgi baltu ant  juodo kaip ant mokyklinės lentos užrašyta: 

  Čia galima būti be akių, matyti, jausti  jas ir netgi  paverkti. Čia regima, matoma visu tuo, iš ko esi sukurtas. Netgi tamsa. 
  
  Kiek užtrukus ir šis užrašas dingo, bet jo vietoje  atsirado trečias: 
  
  Čia galima būti be širdies ir mylėti, įsimylėti ir pykti.. Tačiau, kad ir kaip nutiktų, blogai nebūna. 

  Lyg tol neprataręs ne žodžio, dabar jau ištariau: 
  - Puiku. Reikia tikėtis, kad greitai pamatysiu ir Pilies bažnyčią Vokietijos Vitenberge su Martyno Liuterio tezėmis ant jos durų. 
  - Kodėl gi- ne? Tereikia panorėti, dzieduli. O čia gi, kas pasirodo ir dingsta – ne jokios tezės. Tai parama, kurį kiekvienai ypatai teikiama pagal jos poreikį, teikiama, kad sotu, kad pagal dienoraščio paskirtį jaustumeisi pilnateisiu jo piliečiu, išmanančiu jo būtį. Štai ir aš  čia atėjau pagal  poreikį padėti susivokti, įsisavinat jo gyvenimą po jį neklaidinėjant. Taip vieną kart pamatyti, perskaityti įrašai daugiau nesikartos. Jie kaip deguonis įsigeria į kraują ir jau pasilieka ten, jau su tavimi, su  tavimi. Bent kol esi dienoraštyje. 
- Kaip, pagal kokias ir kieno užgaidas taip atsitinka, a? – regis, norėjosi klausti, tačiau tuomet pasirodė dar viena balta kaip ant juodos lentos įsišvitusi žinia: 
  
  Čia galima pamatyti nuostabių dalykų ir nesistebėti,  kad jie yra, pajausti save besantį už aukštų atstumų ir didesnių už šviesą greičių. Čia yra daug veiklos, kuri nesibodi, kad ir kas prie jos glaustųsi. Ji išbarstyta visur ir visaip, tačiau didžiausi atlaidai prasideda atėjus į AŠ. Ten jau ir tarti nesidrovima, viešai atviraujama: Aš esu Dievas, tu  taip pat Dievas.. 
(Do good all the time, day and night; do good, be kind. 
                    - Sathya Sai Baba - 
 
- Na taip, - atsiliepiau, savyje - labai natūralu, kad kai Dievas tveria žmogų pagal savo paveikslą, suprantama, kad jis jį tveria gražiai. Netgi gražiau, negu žino, jaučia, mato save. Taip jis gerokai tobulina save ir vis per žmogų, per žmogų. Nenatūralu manyti, kad Dievas paliktų, numestų savo atvaizdą, savo paveikslą, savo veidrodį į šalį. Teatleidžia jis man, jeigu klystu, bet  nemanau, kad galėtų būti  kitaip. Tačiau kaip tai atrodo praktikoje, matyt, kad tik jis ir težino. Nepykčiau, jeigu toks  žingeidumo  poreikis būtų patenkintas. 
  Instinktyviai pasijaučiau, kad į tokį poreikį atsilieps vėl užrašas. Tačiau jis man nebuvo taip labai reikalingas. Kur kas labiau žingeidu buvo žinoti, kaip atrodo panorama, man įėjus į dienoraštį, palikta jo išorėje. 
  - Anojo savęs pasiilgai? Dainuok, dzieduli, dainuok. Tai turėtų padėti, - išgirdau  per  save  kaip  per Dievą ir žinojau, kad sugrįžti atgal iš dienoraščio nesmagu būtų  visai dienoraščio dvasiai ir visam jo pasauliui. - Dainuok, dzieduli. 

Stabdau save ir Čia, ir Ten, 
stabdau Visur, kur sutinku tik besantį, 
kaip pasaką stabdau. 
Nuo klaviatūrų nukeliu rankas 
ir gražinu atgal į jas 
vaikystės rašalus, dažus, 
o ten (prie kiemo), lauko veleną 
nukapsčius negiliai 
akis sužvilgina pasaulis 
keliais ir blauzdomis išvaikščiotas 
pilvu ir šiknele iššliaužiotas. 
Karalius nuogas! 
O Viešpatie, ar negražu? 
kai dovana tikra 
ir paimta iš tavo rankų? 
Antai, kažkiek toliau 
ji kopomis į dangų auga, 
o čia, prie kiemo, prie  tvoros 
giliai į žemę nusileidus auksu. 
Semk iki valiai - 
neišsemsi jo.... 
(Man, Salomėja,  gintarėlį atnešei ant delno 
Tau, Salomėja, iš pavartės 
mano smėlio sauja...) 
------------------------------------------------ 
„Ir Dievas matė, kad tai buvo gera ir tarė: Padarykime  žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“
2019-06-06 19:31