Laisvūnė

Nemanau, kad prašysiu leidimo ir svajoti, ir melstis, ir kaukti,
Nusinert nuo drėgnų nektarinių ne tik rūbą – ir odą.
Tarsi taurią karūną nužvelgsi sidabrą susėmusius plaukus,
Gal pažinęs lig šiol, kiek verta pastovumo paguoda.
Nemanau, kad prašysiu leidimo laisvai, kas nevertas, atstumti
Ir užtrenkti duris prieš išarusią debesis nosį.
Aš nuspręsiu pati, ar nešiosiu man siūlomas klumpes,
Ar nuolankiai klausysiuos, kaip vilkę many tu atradęs keiksnosi.
Nemanau, kad per prievartą eisiu į siūlomą tavąjį dangų,
Bet į pragarą seksiu glamonės šilku prijaukinta.
Nemanau, kad tau bus kaip su paprasta moterim lengva,
Bet suradęs mane, tu vargu ar ieškosi, kur kitos.
Nijolena