Po kojom smenga grindys –
lyg iš smėlio... Pasaulis skilo, 
džiaugsmo bokštai griuvo.
„aš išeinu“ – 
metalu skamba balsas,
sukrūpčioja pečiai,
gerklėj išdžiūvo.

Ištirpo tai, ką lipdėm 
tarsi bitės korį –
kvėpavom  kuo abu 
lyg vienas kūnas,
kai žarstėm laimę jausmo 
nestokoję –
atrodė, amžinai taip būna.

Kaip kirvis kerta frazės. 
Kapotos, išgaląstos 
lyg skustuvas...
Į gyvą skausmą sminga 
šaltais smūgiais,
ir, regis, praeities 
išties nebuvo.

Tik klausimu „už ką“
sustingsta lūpos,
tiktai „kodėl“
vis klaus padėrę akys...

--- prie uždarytų durų 
nuoskauda suklupus,
melsis už tą, 
kurs aistroje apakęs.