Žvaigždėtą naktį žvaigždėm nelis,
Kai liūdesys širdį prievartaus:
Kas sklendėmis užšovė mano sielą?
Juk ji tik paukštis susigūžęs
Vienatvės ir tamsos delne.

Žvaigždėtą naktį žvaigždėm nelis,
Kai vėjai ašarom dulkes valys
Nuo seno tako, kuriuo šaulys ateis.
Paleidęs nuo grandinės kulką,
Jis paukštį mano sumedžios.

O jei kas būtų ją išleidęs, sklendžių neužšovęs...
Gal dar laisva ji sklęstų virš kalnų,
Virš vienumos, veidrodinių ežerų?..
Ak! Žvaigždėtą naktį žvaigždžių nebus.
Tik juodas liūdesys širdį prievartaus.