Nebesiširdiju audringai,
Kada pasiimi pabrangusios dienos nemažą dalį,
Turėk.
Tai tas vanduo, kuris vis tiek tarpupirščiais išbliauks,
O tu gal pasijusi ūgtelėjęs,
Gal šiek tiek sunokęs ir ne gaižiai žalias,
Gal man ne vienumoj 
Artėjančio finalo bus baugu sulaukt.
Ramiai paštoraukim – 
Tarsi draugai – 
Taip apie viską, kaip ir apie nieką,
Surinkę daugtaškius, juos sutupdykime ant i.
Ko tau reikėjo?
Užmiršai?
Žuvies ar meškerės? Gal slieko?
Man nuostabu pačiai, kokia aš šiandien 
Paslaugi ir paslanki.
Tačiau neapsigauk,
Tuoj baigsis valanda, kurią tau dovanojau.
Žiūrėk įdėmiai, ką many veikei?
Ar atėjei į sielą kėslą drumstą numazgojęs?
Gal pats putojai ir mane tuščiai drumstei?
Kiek man palikisi ramumos, kada sudiev teks pasakyti?
Ką išsineši, kada durys užsivers ir akys neregės?
Ar tu suprasi,
Jog nebus susitikimo tokio kito?
Gal aš tik sliekas,
Bet be jo kam meškerė?
Ir, žinoma, jokios žuvies.