Du aviliai
Tai kiek daugiau, negu žmogaus jėgoms –
Išsidalint į trupinius, būt dovana be dėkui.
Patyčios veidrodžio, jog tu virtai kažkuo,
Kas atidavęs viską, nebeturi nieko.
Bet tikslas buvo imti ne gėlbiais –
Pajusti esant gyvą šventą jausmą,
Tą, kurs ne pančioja, bet sugeba paleist,
Kuris daug nekalba, bet visada išklauso.
Tau nieko nežadu, nes aiškiai per vėlu,
Kai Rojuj lapkritis, kai pragare – ne ledas.
Už sodo glaudžias pora avilių.
Bitelių nėr. Dar justi buvus medų.