Mylėt gyvenimą! Alyvos žiedas šaukia.
Mylėt gyvenimą, jam pritaria žolė.
Gal tik akimirka saulėto laiko laukia,
Tačiau ir ją tu privalai mylėt.
 
Žmogui daugiau, tikrai daugiau paskirta
Atgimstančio pavasario dienų,
Kada draugai tau linki – metų šimtą!
Kertelėje širdies tikėti malonu.
 
Gyvenimas –
ne upė plaukianti iš lėto
Tarp gėlėmis puoštų krantų.
Tai žarija, kurią likimas mėto
Tarp nenuspėjamų delnų.
 
Gal įsidegs ir švyturiu kažkam nušvis,
Bus kelrodžiu į laimės šalį.
O gal melu, išdavyste sulis
Ir ges, blaškysis nykstanti ugnelė.
 
Viskas, kas dega, sudega, užgesta.
Gerai, jei šiluma sušildo medį, paukštį,
Kuris gyvybės siūlą dailiai tęsia,
Arba jį pakelia į ateitį, jos aukštį.
 
Mylėt gyvenimą kartais tikrai nelengva,
Lengviau būtų ridenti lauko akmenį,
Kuriam pajudinti rankų jėgos užtenka,
O meilei būtina visą save pašvęsti.
 
Už vis sunkiau mylėti žmogui žmogų.
Visa istorija karų liepsnom rašyta.
Nelemtos datos tarsi dėmės juodos
Į atmintį su nerimu dažnam sugrįžta.
 
Gyvenimui įmint yra tik vienas raktas –
Save įprasminti darbais, Tėvynę ginti.
Ir tarsi dovaną pakelt kiekvieną naštą,
Kad žmonės po tavęs būtų laisvi, laimingi.