sklendžia vakaras jaukia tyla 
užpildydamas ribą tarp šviesos ir tamsos 
mėgstu tą laiką 
kai dar nepasitraukė diena 
ir negimė naktis 
kai prieblandos paslapty bręsta mintys 
bijančios šviesos 

tada veidrodžio atspindy matau tik savo kontūrą 
tai lyg sielos trafaretas 
turiu jį užpildyti turiniu 
tai dar ne aš 
tik eskizas 

žaviuosi laiku suliejančiu sankirtas 
kai dar ne pavasaris ne ruduo ne žiema 
man patinka atspalviai 
be pavadinimų  
niuansai 
viskas kas neturi 
įvardijamų formų 

tai taip panašu į mane 
aš kaip vanduo 
ieškantis savo indo 

dažnai nesuprantu ką jaučiu 
ieškau atsakymų 
kažko tikro 
pasaulyje kuris toks 
bauginančiai paviršutiniškas 

mąstau 
kad jį suprasčiau 

gyvenu kad pasaulis 
suprastų mane