Man visai ne tas pats,
Kai iš skausmo raitais į klaustuką.
Gal tyliu tik todėl,
Kad nebraižytų žodžų lukštai,
Nes jungtis it gija
Tiek plona, jog nuo vėjo nutrūko
Ir kaip rūkas ryte
Išsisklaidė būti apžavai.
Kuo maldausiu garsiau,
Tuo, tikriausiai, darysiuos kaltesnė.
Tegul auga erdvė,
Užmarštis tegul gims be kapų,
Bet dabar kažkodėl
Man sprangesnis Komunijos kąsnis.
Dievas viską atleis?
Man svarbu, kad atleistumei tu.
Plaikstos atkarpos dvi
Būto ilgo mus jungusios siūlo,
Imtų kliūti mazgai, jeigu kas pabandytų surišt?
Liūdna.
Tau, kaip ir man –
Sieloj Nelabas verčiasi kūliais.
Jei yra klausimų, 
Į kuriuos per sunku atsakyt.