Vakaro rūkais paskutinis spindulys
Lyg ašmenim praslysta nepalikęs kraujo;
Ištiško rasos ant smėlyno rožės;
Oi, sunkiai, sunkiai atsiduso senis:
Anei žuvies, anei laivų su kapitonais,
Tik švyturį aš saugau be ugnies.

Ir debesys, jau ne tokie lengvi,
Užguls nuplikusius pečius senutei Žemei;
Tik sunkiai, sunkiai senis išlemens
Žodžius, akis atgręžęs horizontan:
O tau? Nejaugi tau neskauda,

Kai saulė grimzta taip giliai į jūrą?
Suoš beržai tarpusavy šnibždėdami
Ir jūra krantą paglostys sava balta banga:
Neskauda, seni, nebeskauda...
Tik rūko rožės gaila ant smėlyno –
Nuvys jinai be skaisčiaveidės meilės,
Nes vėjai sūnūs palaidūnai ją paliko.

O vėjai – sūnūs palaidūnai – po kalnus,
Po lygumas plačias ramunių žiedus jie nešioja;
Nemyli smėlyno rožės, nebemyli,
Ir tyliai kalbina jie jūrą motiną:
O tau? Ar skauda, kai paskutinis spindulys
Lyg ašmenim praslysta nepalikęs kraujo?

Jau vakaro rūkai senutę Žemę gaubia,
Ir rasos švyturininką  pasilenkusį nuprausia –
Anei žuvies, anei laivų su kapitonais...
Nuvyto ant smėlyno rožė nemylima,
Ir tyliai jūra atsidūsta palietusi krantą:
Neskauda, vėjai, jau nebeskauda...