Kvepėjimas žiedo
Aš ne vieną pavasarį kartais menu,
Kai į tolius širdis išsiilgusi bėgo
Ir svaiginosi žydėjimu, o ne menu,
Ir kvėpavo kvepėjimu diego ir žiedo.
Ir pasiekti, atrodė, kad žvaigždę galiu,
Ir galiu baltą sapną prikelti iš miego,
Ir lakioti dausos vis sparnais angelų,
Ir sugrįžti taku – baltu žiedlapių sniegu.
Bet sapnai tartum burtai apleido mane,
Ir išblėso svajonės ir tyliosios godos,
Būto laiko dar pėdsakų ieškau mene
Ir einu, kaip ėjau, vis klupdama žodžiais.
Lig šaltinio versmės nenueisiu jau ne,
Nors ir lūpos iš įpročio gieda ir gieda.