Išorinio bekalbio pasaulio įsiveržimas į žmogaus vidų negali jo „sutepti“, „sugadinti“. Šį veiksmą atlieka tai, kas iš jo „išsiveržia“. Tenka daryti išvadą, kad žmogaus vidų perkeičia jo paties ar Kito ištarti žodžiai apimlia prasme, kurie nėra vidinio žmogaus tikrovės išraiška. Matančios bekalbės sielos surinktos išorinio pasaulio žiedadulkės, aklos iškalbingos sąmonės judesiu perkeičiamos medumi su deguto priemaiša. Kartais degutas nustelbia paties medaus kvapsnį ir skonį. Bandydami „išviešinti“ vidinį žmogų, jis akimirksniu sąmonės judesiu perkeliamas į išorę, sudrumsčia sielos nekaltybę. Galbūt Biblijinis žaltys sugundo Ievą ir Adomą ne obuoliu (obuolys  metafora) nuo pažinimo medžio, o žodžiu, kuris tampa pažinimo, o ne bekalbės, matančios sielos susipažinimo su supančia ją aplinka, įrankiu. Pažinti ir susipažinti du skirtiniai žmogaus judesiai: antruoju judesiu išsaugome daikto savaime kaip nedalomo „atomo“ (senovės graikai), ar (lotyniško) „individum“  vientisumą, pirmuoju judesiu kokybę suskaldome į santykinę kiekybę, šiuo judesiu jį išviešindami, suvisuotindami. Visiškai teisus F.Holderlinas ištardamas: „Dėl to žmogui duota pavojingiausia gerybė — kalba“. Galbūt ši „gėrybė“ ir yra žmogaus „prigimtinė nuodėmė“: „ judu būsite lygiu Dievui, gerą nuo pikto skirdami“, per šį pažinimą tapsite nemirtingi, tiesa, anapus juslinio  pasaulio ribų, išlikdami žodžiuose, tiksliau brūkšnyje tarp datų, iškaltų akmenyje ar medinėje lentelėje, tiesą sakant, šie ženklai nereiškia amžinybės: „beširdė užmarštis visų nepagailėjo,/užsnigo ji kapus draugų/ir tų, kurie mylėjo.“ (Oskaras Milašius „Vėjo daina“) ... Išorinis žmogus — suvisuomenintos žmogiškosios esybės  kaukė (persona), aktorius ant pakylos nėra atsitiktinė veidmainystė, tarsi žmogiškoji esybė tėra tik  visuomeninis subjektas, „paradęs“ savo vidinį „aš“. Dirbtinis intelektas moderniosios visuomenės, tiksliau, moderniojo mokslo siekis „asmenį“ paversti visuomenine funkcija. Moderniuoju mokslinio metodo skalpeliu bandoma preparuoti asmens branduolį, sunaikinant paslaptingąjį mokslui vidinį žmogų, paversti skaidria išorine funkcija, besąlygiškai išoriniu visuomeniniu žmogumi. Sociologinėmis technologijomis, materialiu metodo skalpeliu bandoma įveikti gyvybės atomizmą (atskirumą), visos ideologijos, visuomeniniai dariniai  kūrė ir kurs naują žmogų — skaidrų biologinį robotą ar dirbtinę mašiną, šiais žingsniais artėdama prie asmens sunaikinimo, prie žmogaus pabaigos. Juslinį pasaulį įsprausti į visą apimančią formulę, į ženklo galybę — „E=mc²“, juslinį daiktą savaime į beveidį Niekį, vieninteliškumui ir išskirtinumui, laikinumui suteikti beveidį vardą, atsirandantį ir išnykstantį „fizikiniame vakuume“ ar „hadronų greitintuve“ ... žodžiai, sąvokos, lygtys, formulės keičiasi, išrandami nauji pakaitalai, bet žmogiškosios esybės „vidus“ amžių kaitoje lieka neįvardijama ir neapibrėžiama paslaptis.

„Asmuo savo paties veikime yra transcendentinis todėl, kad yra laisvas, ir tiek transcendentinis, kiek yra laisvas. Laisvė pagrindine reikšme yra priklausymas nuo savęs. Išplėstine reikšme laisvė — tai nepriklausomybė intencijos (tikslas, siekimas, užsimojimas — https://www.zodynas.lt) srityje. Kryptingumo įvairius galimus norėjimo objektus nedeterminuoja nei tie objektai, nei jų pateikimas. (Karol Voityla „Asmuo ir veiksmas“)

„Asmens“ ir „individo“ sąvokų atskirimas (Terminų žodynas: individas — 1. kiekvienas savarankiškai egzistuojantis organizmas.  2. atskiras žmogus, asmuo. Čia kaip „sviestas sviestuotas“, nejaugi įmanomas kažkoks „bendras asmuo“ ar „bendras žmogus“, atskiras ir yra atskiras, Lkž. „individą“ įvardija  daiktavardžiu, sąvokoje „atskiras žmogus, asmuo“ jis tampa pažyminiu, kas būdinga būdvardžiui), netgi supriešinimas moderniojo politinio mokslo sampratoje, tariama, jog „individas “apimliai „išorinis“ pilnai aiškus ir skaidrus, o „asmuo“ be savo „išorės“ dar turi ir savo slaptingąjį  „vidinį“, nepaklusnų ir neįspraudžiama į politinio diskurso rėmus, niekaip nesutalpinamas į visuotinybės išraišką —  sąvoką, apibrėžtį ar formulę, jo elgesys nenuspėjamas politikoje.

Žmogaus ir visuomenės sutapatinimas reikštų politikos pabaigą.“ (A. Jokubaitis „Politinis idiotas“)

Esminis skirtumas tarp „individo“  (kiekvienas savarankiškai egzistuojantis organizmas)  ir „asmens“, mano supratimu yra šis: pirmasis sąlygotas tam tikrose ribose ir negebantis transcenduoti, t. y. peržengti jam apibrėžtų ribų, suvokti save kaip tokį aš, antrasis, be pirmojo gebėjimų, transcendencijos judesį gebantis atlikti,  suvokti save laike ir erdvėje, t. y. būti ir išorėje ir viduje. Lietuvių liaudies išmintis byloja „Kiek vilką bešertume, jis vis tiek į mišką žiūri...“ Besąlygiškai tarti jog bekalbis individas neturi savo „vidinio“ nedrįsčiau ... gyvulių ūkyje  — taip, bet gyvūnų ?..

Žmogiškoji esybė (individas) visada atlieka tam tikrą funkciją (pareigą, paskirtį) visuomenėje: pilietis, amatininkas, profesorius, ekspertas, profesionalas... priklausomas nuo išorinių veiksmų, tam tikros visuomenės, tautos atstovas, suvisuomenintas,  įtakotas, paklūstantis institucijoms ir normoms, reikalavimams, partijos ideologijai ir įstatams, aukojantis savo „vidinį“ išorei, nėra laisvas apimliai, o asmuo — nepriklausomas ir neįtakojamas išorės savo veiksmuose ir sprendimuose, puoselėjantis ir saugantis „ vidinį“.  Politikos esminis tikslas pašalinti visuomeniniuose santykiuose „vidinį“,  tariant ir suvokiant jog visuomenė ugdo ir kuria „asmenį“, o ne „asmuo“ visuomenę.  Tiesą sakant, tokios idėjos įgyvendinti taip ir nepavyko,  žmogaus „vidinio“ totaliai išgyvendinti niekaip kol kas nepavyksta, o ateityje... sunku pasakyti... socialinės ir biotechnologijos septynmyliais žingsniais žengia ta kryptimi...  

Žmogaus teisės be pareigų modernioje politikoje tapo svarbesnės už žmogaus prigimties sampratą, nubraukdamos visą šios žmogiškos esybės sukauptą patirtį, atriboja ją nuo praeities, tarsi ji būtų „tuščias baltas lapas“, į kurį visuomenė (tuo laikmečiu egzistuojanti politinė ideologija ir propaganda, jos didenybė „šventasis televizorius“  ir modernusis mokslas) „įrašo“ svarbiausią vyraujančią šio laikmečio dogmą „žmogaus teises“, nekreipdamos dėmesio į žmogaus „vidinį“, asmuo ekspertų, analitikų, institucijų, propagandistų veiksmus suvokia kaip pavergimą ir priešinasi jų diktatui,  naujos esybės moksliniais metodais kūrimui.  Šie politiniai „įrankiai“ žino geriau ko nori mąstantis žmogus — asmuo. „Žmogaus teisių“ kontrolė pavesta tam tikrai institucijai, kurios nepaiso, galbūt nesuvokia asmens savikontrolės, nes tai neįeina į jos pareigas. Senovės graikų uždavinys — ugdyti asmenį, modernioji ugdymo sistema — žmogų funkciją.

Vergilijaus „Eneidoje“  Sinono (moderniojo politiko sinonimas, jis — Uliksas — Odisėjas — Eneidoje — klastos simbolis), veidmainystei ir klastai paklūsta trojėnai, nors žynys Laokoontas ir ateities spėjikė Kasandra juos perspėja. Jis — Sinonas — išorės žmogus, jo gražbylystė įtaigesnė miniai už „žinančiųjų ateitį“ perspėjimus. Sinonas — Odisėjas įvykdė savo paskirtį ir pareigą, vargšai akli trojėnai juo patikėjo (galbūt „tikėjimas“ yra vienas galingiausių pavergimo įrankių žmonijos istorijoje, netikėk ką matai, reginčią sielą užgožia akla ir iškalbi sąmonė, tikėk ką sako, tikėk kas išeina iš žmogaus, tikėk ko nematai). Juk Sinonas —Odisėjas — žmogus, aišku, jis turi kaip ir kiekvienas be abejonių savo „vidinį“, už pareigos slepiasi draskomas vidinių prieštaravimų ir nesutarimų su savimi žmogiškoji būtybė, dvejonės, graužatis, lūkesčiai ir nusivylimai... Pakilos gražbylystė ir klasta, veidmainystė nesuvokiama miniai, socialinių technologijų pavergtai žmogiškai esybei, jos tarsi Biblijinis žaltys įteigia tai ką jis pats nori matyti, paklusęs gundymams, savanoriškai užsideda vergo retežius. Mąstau, jog „Sinonai“ patys nežino  savo veiksmų pasekmių, nežino galutinio atsakymo. „Padaryti laisvą“ žmogiškąją esybę prieš jos norą, mano supratimu, neįmanoma be jos pačių pastangų, jai pateikiamas galutinis „laisvės“ receptas, nors daugelis jų laisvę suvokia kaip naudą sau, kaip gerą gyvenimą. Mąstau, žmogiškoji esybė per visą savo egzistenciją bando nusikratyti žmogiškumo, jai jis nepakeliama našta, nepašalinamas žmogiškosios esybės gyvūniškas juslumas, jo dvipradiškumas, o dar šios esybės jausmingumas, netelpantis nei į sąvoką, nei į lygtį ar formulę...

Tomas Sodeika „Šviesos ir santaros“ konferencijoje mąstydamas apie sąvoką — žodį „mužikas“, apibūdino taip : „vieną galvoja, kitą daro, o dar trečią sako, kitaip kaip jis galėtų išlikti.“ 1964 m. VU Medicinos fakulteto fiziologijos paskaitoje  docentas Jurša: „Jūs — urviniai žmonės su komunistine morale.“ Nors dabar, nutolęs daugiau kaip pusę amžiaus, drįsčiau pasakyti: oi ne visi, gerbiamas docente, tą moralę išpažinome... nors tada vargu bau būtume drįsę tai pasakyti...

Kaip niekas kitas „žodyje“, vien poezija, poetas pasako tai, kas sunkai įmanoma filosofiniams traktatams. Štai šios  Jono Strielkūno eil. rinkinio „Trečias brolis“ nemirtingos eilutės, apibūdinančios vidiniai laisvą žmogų (metafizinė laisvė) — asmenį, neveidmainiaujantį, negražbyliaujantį:
...Tas amžinai nesavas tarp savų,/Tas klumpantis ir klystantis kas kartą,/Tas vargeta ir priekvailis, beje,/Prie šono prisisegęs medžio kardą./Aš ne su tais, kurie pagarboje./Aš ne su tais, kuriuos pasaulis myli,/Ne iš karalių, ne iš kankinių./Ir nebylė manoji siela tyli/Tarp rėkiančių šventųjų ir velnių.

Ir ką daugiau gali bepridėti... „pasaulio praeitimi apsunkusi širdis...“ (Oskaras Milašius  „Le Silencie. Tyla“)