Pradinis gyvenimo kelias – klotas ne rožėmis –
Laikmetis augino pakelės piktuosius dyglius,
Saulės nugairintą drobulę dėliodavai klostėmis,
Saulėlydyje nuo kalno regėdavai tėviškės tolius...

Gimtinės laukai trumpa atgaiva basoms kojoms,
Žvilgsniui žaliuojantys kloniai, tolumose miškai,
Sugrįžimo takai seniai senai užžėlę ir tu žinojai –
Netekties jausmas tarsi akmuo slėgė krūtinę – amžinai.

Prisiminimai vis dygsta ir dygsta, nors jų nenori, negeidi
Kaip šalnoje pavasario saulės keliamas liaunas daigas,
Deja, tavosios atminties blyksniai nykūs, trumpi,
Nors gyvenimo kelias pakankamai vingiuotas ir ilgas.

2019 m. gegužė