Ar mūsų vienišystės kaip negyvos žuvys –
Vis išsiduoda, kai išplūsta į paviršių.
Niekingas sliekas – krutantis liežuvi,
Kai džiaugsmingiausi įspūdžiai numiršta,
Kai žodžių kevalus ir žarstome, ir barstom,
Vis pavaidindami, jog dar neišprotėjom.
... tavoji pusė atgulė į karstą,
Šalia neliko ryto pribuvėjų.

Ilgiesi smulkmenų – garuojančios arbatos
Sodrios pilnatvės, kai nereikia žodžių,
Bet būti gyvu niekas nebeprašo,
Tik skausmas gedulo kiekvieną dieną skrodžia,
Kol kaip negyvos žuvys mūsų vienišystės
Būties kertes savu dvoku smardina.
Kažin, ar protas – ne po žemėm lįsti
Ir kiek sopėti? Vienas Dievas žino...

Matyt, tam, likusiam, pati sunkiausia priedermė – 
Garbingai liudyt didį jausmą buvus.
Vėliavnešiams šiukštu mirties norėti – 
Vaikų pavidaluos gyvybės versmės srūva.