Kokonas
Nusilpo jutimai,
Esybės nesiekia net saulės šviesa,
Nes patirtys tankų ir standų kokoną suvijo.
Tuštėja tas sąrašas, ką tu galėtum atrast,
Nektaras išdžiūvo, sugižo sula ir nėra būto vyliaus.
Liūdėčiau galbūt, bet jaučiuos ne tuščia – kupina
Ir priešaušris pilkas nei gąsdina, anei baugina.
Pro uždengtą maršką sunku įžiūrėti, ką žada diena,
Todėl juodą tulžį išgersiu tarytum svaiginantį vyną.
Juk tų, artimų, jau daugiau už ribos, nei šalia.
Mus šildo artumas, jausmai – ne drobulės kokonas.
Nusilpo jutimai.
Deja, jau ne mano valia,
Dar kartą išlįsiu ar ne
Pro apyaušrio pilkumą ploną.