Kalbom ko neįrodysi
Jaunų savikliova kai įžeidžia, puikybe virsta,
Akivaizdu – jie ateities nemato,
Ant lėtapėdžių senių tad tulžingai širsta
Ir ant galvų – be skurpulų, su batais.
Nejau jie tikisi, kad noks ir neraukšlėsis,
Nebus tų pienburnių, kurie pastums į pakelę,
Jie anei glebs, nei apsitrauks pelėsiais,
Kokie ilgainiui skaistų veidą apvelia?
Tyliu.
Neperspėju.
Kalbom to neįrodysiu,
Koks šis aršumas jauno trumparegis.
Kilnokit skiauteres, kol neatėjo gruodis –
Tada galvos ne vienas bus netekęs
Ir jūs takus gal pelenais barstysit,
Nes, kai pasensit, būsit lėtapėdžiai,
Gal, kaip ir aš, graudumą sprangų rysit,
Kai koks padauža stumtelės iš vėžių.