Nieko rimto, mielas, nieko rimto,
Tai tik žodžiai, užrašyti švintant.
Tai tik atmintis keistai pabudo,
Kai dienas perpus dalinom mudu.
Kai švelnumas rytmetinis supo –
Kuždesiai, kava pakvipę lūpos...
Saulė sliuogdavo pro langą tyliai,
Suokdavo sode margi kikiliai.
Koks ruduo atėjo! Ar meni,
Kai mėnulis skendo šuliny,
O paskui ant kelio nuo pat ryto
Beržo lapai krito, krito, krito?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Atmintis – atbudusi kamanė.
Nieko rimto, nieko, mielas mano,
Nes berašant pasidarė aišku –
Tu nepaskaitysi šito laiško.