Girdžiu jas, kalbančias šimtais balsų:

apie pamišimą, savižudybes,
apie nuovargį, nuo kurio neišblaivytų viso amžiaus miegas.

Matau jų ašaras, tekančias

jaunais, išbalusiais, raukšlėtais,
laiko skaudžiai nudaužytais skruostais;

jų lūpas, murmančias apie nesibaigiančius košmarus,
jų nebučiuotas sukepusias lūpas nuleistais kampučiais;

jų neglostytus, nuo prisilietimo krūpčiojančius kūnus.




Tada ištiesiu rankas ir tariu:

Ateikite, Jūs išgelbėtos.

Pamirškite viską, žiūrėkite:

tai šviesa, tai Jūsų ramybė; palikite viską, ateikite.

Aš esu Jūsų Dievas, Jūsų nutylėta, neiškvėpta meilė.
Ateikite, aš nešiu Jus ant rankų,
Jūsų pasaulyje nebeliks baimės.




Jos visos tą pačią akimirką nutyla
kaip paukščių debesis, išgirdęs šūvį.

Širdperša paženklinti žvilgsniai sustingsta.

Lūpos ūmai prasiveria, neišleisdamos nė garso;
jos, rodosi, nė nekvėpuoja.

Kūnai staiga išsitiesia iki pat
aukščiausio deformuotos būties taško.

Ir aš matau, kaip tos moterys apsisuka
ir išeina
gaminti savo vyrams vakarienės,
migdyti jų vaikų
ir gyventi vieninteliu būdu, kurį moka.