Vėl pavasaris kalbina skristi –
Dienos gręžias į šviesiąją pusę,
Bet pakilus reikės ir sugrįžti,
Sparnuose žemės trauką pajusi.

Po žiemos atsitiesti sunkoka,
Šiurpsta plunksnos pavasario vėjy.
Pakeleiviams tai sukelia juoką,
Tau nelinksma, nes žemė artėja.

Ir vis tiek pasiduoti neverta
(nors taip greitai praeina gegužis).
Pabandyk atsispirti dar kartą,
Įsitikink, kad dar nesulūžai.