Taip ir linguosim, kaip dvi pilkos gervės,
Susigulėjusiais sunkios buities arimais,
Lyg ten, galulaukėj, kas nors svetingai laukia.
Neatpažįstamai povyzas dailins dulkių, raukšlių talentingas grimas,
Gal surūšiuota bus, kur dovanos, kur – aukos,
O laiko srautas esmę bus mazgojęs,
Kol viens nuo kito būsim atsipykę.
Ar lenktyniausim?
Lyg ir nevėluojam.
Viens kitą matome, bet ilgesingai krykiam,
Nes per tarpukalves – tik begalinės vagos.
Vos saulė teka, mudu einam, einam.
Kokia prasmė?
Nei klausiam, nei atsakom.
Kažką priėjom.
Ar ne šalną žvainą?