Nuo slyvaičių į kūdrą lyg lūkesčių skiemenys
Nutūpė lengvos vainiklapių valtys
Ir sau plauko kartu su purių debesų atspindžiais.
Nežadėki tu man,
Kad išbandymus lengva pakelti,
Ir kad paprasta bus į bedugnę būties nusileist,
Nes juk čia ir dabar  mes pamatome plokščią paviršių,
Nors dienų srovėje užsiglaudus kitimų gelmė.
Kiek išliks atminty?
Kiek prarasime to, ką pamiršim?
Kiek mums pastangų teks į šlovingą sekundę įdėt?
Apgaulinga gausa,
Kaip vainiklapius baltus ją barstom,
Tik paviršiuos blizgiuos roplio žvilgsniui kaip vylius – dangus.
Juk liūdi, juk verki,
Kada durų namuos nieks nevarsto.
Nežadėki tu man, kad žydėjimas amžinas bus.
Išdalins ir nuneš laikas mus
Kaip vainiklapių skiautes virš geismo miražų,
Raibuliuoti nustos neramiųjų aistrų ratilai.
Atsiras liūdesys,
Kad žydėjimas trumpas, jo maža – 
Mylimų akyse visada tik dangaus pažadai.