Laiškai Šklėriui – 4;

Kaip Archimedo pašnabždėjimas 

Kartosiuosi? 
Man gera tai daryti, 
kaip ir pašaukt tave vardu. 

Per smėlį einančio pėdas regiu 
ir nesvarbu,  
kad gal tai tik vaizduotė mano 
supusto smėlį ir ant jo pėdas. 
Tiek turint jau lengviau užkelti pušynėlį, 
įželdyti jį šaknimis giliau. 
O ten jau upės teka, 
ten šaltiniai šneka, 
ten titnagas prie titnago, 
akmuo ten prie akmens 
giliai iki granito nusileidę. 

Ir nežinau, kodėl ir kaip, 
bet patikiu labiau negu Dievu – 
žmogaus Dvasia čia grūdinosi ateitį iškęsti 
galbūt migla, galbūt sapnais, 
galbūt tikėjimu, kad visąlaik per ją 
ir aš kažkaip buvau... 
Nereikia man, kad kas imliau 
Dvasios peizažą už mane suvoktų – 
man savo kraštą panešiot lengviau, 
negu kad save patį. 

Atsimenu truputį ir save 
su saujoje kaip šaltiniu vandens 
Ak, koks naivumas, a? 
Tačiau mano poezijos tiesa 
kitokiems supratimams nepaklūsta. 

Sunki ji? Gali būti. 
Neįtikėtina? 
Kai nežinojimo daugiau už pažinimą 
Man tai kaip Archimedo pašnabždėjimas į sielą: 
Radau! Radau!
Pelėda