Man nerimo pripilki tartum į marias,
Kad sapnuose tave kaip gyvą aš regėčiau,
Kad bangos dvasioj ristųs – lai nuneš
Į krantą, tolimą, saulėtą.
 
Pripilk žvaigždžių man į sapnus,
Šviesos, kad akyse pernakt spindėtų,
Kad nusileistų žemėn geidžiamas dangus,
Kad Grigo Ratuose į ateitį riedėtum.
 
Kad žemėj santaikoj gyventų Dievas ir žmogus,
Kad jų darbai viens kito ranką  justų,
Taip buvo amžius, taip yra, taip bus –
Jausmai ir mintys, protas, juslės.
 
O virš galvos tik paukštis, baltas ir taikus,
O Jo giesmėj tik girdis – jūs tai...