drovi raganė
atrakinus žemę
kabinasi į šerdį
savastim...
kaštonų žvakės
lyg užkeiktos akys
neš ilgesį rasoton
nebūtin...
genys kalens metus
į sausą šaką
lietus nuplaus tą
graudulį nuplaus
žydės kaštonai
ir kerės raganės
lemtis mes burtus
mėlyno dangaus