Iš pievų smilgų saulė kyla,
iš žemės grumsto, iš akmens.
Į ryto tylą spinduliai pabyra,
rasa sutviska ant obels.
Ir tu lyg katinas rąžaisi,
džiaugies, kai planą galvoje turi.
Kai jo pritrūksta, tarsi obelis be vaisių,
tuščiom šakom per dykumą brendi.
Ir ima smėlio audros akis graužti,
išalkus varna kapštels dar snapu.
Į pievų smilgas saulė leidžias,
tyla užmigdo vakarėjančius laukus.

2019 m.