Dievai išeina ir negrįžta,
Kai virsta liepos, ąžuolai,
Ir mūs tautos būta jaunystė
Nugrimzdo praeity seniai.
 
Ir kas dabar suteiks mums ryžto
Tikėt, pakilti sakalais,
Ištiest sparnus ir nenukristi,
Ir kur gi tie balti keliai?
 
Kam dovanojot šviesų sapną,
Iki žvaigždžių, iki dangaus,
Ir viltį tartum paukštį aklą,
Ją grįžtančią su spinduliu matau,
 
Ir žodį, guldomą ant lapo,
Ir tariamą balsu žmogaus?