Juk negali žinot,
Kada žaismingi pasitaškymai
Iškels iš sielos raisto ten slapstytą dumblą,
Šventųjų paskandintus nimbus,
Vaiduoklių griaučius neišbalintus – 
Prasmego, bėgant iš sapnų.
Naivu tikėtis,
Jog kemsynų dvasios 
Ir eiklios, ir niekada neklumpa,
Ir kūlgrindas susirentė
Iš datom nežymėtų akmenų.
Užmiršk.
Lai būna mano raisto dovana.
Ar bent nutuoki,
Jog kasdien aš reteptuoju savo mirtį?
Pasiekei juodo dumblo sluoksnį,
Nebetaškai?
Gal jau gana?
Paviršiuj sklinda ratilai
Ir gervių vyriai garsiai girgžda,
Tačiau skaidrumo negrąžina išplūdus iš gelmės diena.
Ar kas ne taip?
Ten, dubury, šventųjų nieks nerado nimbų.
Akivarai vėl užsitraukė,
Žaltvykslės laksto pašaliais.
Jaučiu, už datą ant akmens
Akmentašių nėr atsakingų,
O savo dumblą reikia saugot –
Taškytis, žaist bet ko neleist.