Dar virpantį aidėjimą...
Kad būtum man ir vėl išdykęs saulės spindulėlis,
Kuris keli kasryt, kai tiek nedaug prašau,
Kai visa, kas taip gyva, šlovint prisikėlę,
Kai vėl nauja diena – ar reikia ko daugiau?
Matau ir vėl pražystant pirmutinę gėlę,
Girdžiu balsus sparnuočių erdvėje dangaus -
Pakelti atminties viltingą trupinėlį,
Ir klauptis, ir tikėt, ir dar pabūt maldaut...
Sugrįžkit, būtos dienos, man dar mokit,
Dar praeitį tartum rūkus vejuos,
Kada klegėjo laikas, saulė juokės,
Kada laikiau ir savo ateitį delnuos.
Dar šypseną, dar žvilgsnį man padovanoki,
Dar virpantį aidėjimą švelnios švelnios dainos...