Gal tūkstantis ženklų įrodinėjo Atgimimo žinią
Tačiau aš laukiau to, vienintelio, man skirto,
Kada apsvaigsiu lyg iš šulinio atsinešiau nebe vandens, o vyno,
Kai jusiu siela, kaip ir kūnu – daigai, įveikę grumstus virpa.
Kai miesto gatvėje net akmenys nebesislėps po dulkėm,
Kai dūmų uždangos ir debesys neišslapstys žvaigždynų.
Tamsos ir nežinios nebebijosiu – patikliai atgulsiu,
Todėl, kad aš gavau man skirtą Meilės žinią.
Kaip gera laukti, jei jauti – sulauksi,
Kada bičiuliai liudys tą viltingą šventę.
Tarnystė Dievui vyksta ne už auksą – 
Už sielos ryžtą vardan Jo gyventi
Avilyje tarp bičių, ne gaujoj plėšrūnų,
Kur Dievo žodis apmalšina gamtą.
Maldom pasieki išlydėtą sūnų,
Kurs gavęs priesaką dorai per savo laiką žengti.