Kai, užgaudamas tylą,
Pasaulis šukėm pažyra,
Atsiveria bedugnė tuštuma,
Kurios jau neužpildys
Niekas niekada.
Tik prisiminimai kartais guos,
O kartais – priekaištaus,
Kad visko buvo – tiek nedaug.
Ir laiko – tik akimirka trapi,
Kurią nei sugrąžinti,
Nei pratęsti negali...

Gal ir nereikia?
Lai viskas bus, kaip bus...
Pasaulis nenuspėjamas,
Todėl toks nuostabus!