Teku per tavo delnus 
It nugludinantis nerimą vanduo –
Tik žodžių vėjas judina vilnis
Mąslaus tylėjimo paviršiaus,
Tačiau nuo jų priklauso, 
Ką nuspręsiu tau padovanot – 
Ar užganėdintas išdygsi ūgliais,
Ar ištroškęs mirsi.
Tau spręsti, rinktis, bet neapsigauk,
Nusprendęs, kad gavai nepažabotą galią,
Nes išmintis – riba tarp Dievo ir žmogaus.
Kas neapčiuopia,
Lieka ir gaižus, ir neapsalęs.
Glamonių šilkas sugeria rasas
Kai mes patyrėm svarbą vieno gyvo lašo.
Ne, aš nebeteku per glostančias rankas –
Vilnies virpėjimo gelmė manoji prašo,
Tačiau jis neperkamas,
Tai mana valia,
Pasauly kintančiam ar kurti pastovumą.
Paragavai? 
Saldi?
Ir nepamainomai žalia.
Dykynėje lapoja pirmas Rojaus krūmas.