Pašauktas vardu suduš ant tako mėnulis,
Sidabro smiltis nuneš vėjai ant liepų,
Ir laumių rinkti rasos karoliai
Pabirs ant saulės samanotų patalų –
Kas juos surinks? Kas jais dabinsis?

Juodo varno plaukais puošti karalių sostai,
O vietoj vyno žalčiai ąsočiuose raitosi –
Ko liūdi, mano sielos karaliene?
Šukėse liko ašara ir šypsena kreiva –
Vėl melavo veidrodėlis, juokėsi piktai.

Oi, nelemta rasti laimę stiklo rūmuos:
Šaltos grindys, šaltos sienos, tuščios akys
Žvelgia į mane iš po juokdario grimasos.
Kas paguos, kas mylės stiklo karalienę? –
Srūva kruvinos ašaros ant ledinio veido.

Pasidabinusi rasos karoliais basa per šukes
Žengiu pasveikinti sudužusio mėnulio –
Ko liūdi, mano sielos karaliene?
Oi, nemiela vienai stiklo rūmuos tarp žalčių;
Šukės pavogė jaunystę, kreivą šypseną paliko –

Vėl melavo veidrodėlis, juokėsi piktai...