Šitų žodžių, kuriuos iki šiolei žinojai,
Vieną dieną jausmams išsakyt būna maža.
Nepatyręs oazėje randamo Rojaus,
Ar suprasi, kuo gundo dykynės miražai?
Bet ateina diena, kai išplūsta jaustukai,
Švogždesiai, kokius esant tiesiog nežinojai,
Tik ryškių ir suprantamų žodžių pritrūko.
Neatmintum, kaip rėkti, pajutus pavojų.
Tu riaumoji, staugi, aimanuoji, rasoji – 
Primapradė esmė aistroje išsilydė,
Nes palaima yra, kas atrodė pavojus –
Rojaus būta ir tavo vienatvės dykynėj.