✝aip
tai buvo saulėtą sekmadienį verbų
kai kažkada devyniasdešimtaisiais
tu ginklą savo išmetei į upę
ir plovei
šviežią kraują nuo rankų tu savų
kai mėlynam danguj šypsojosi saulutė 

✝ 

✝aip
ir plaukė debesėliai dangumi
tokie lengvi, tarytum pienės pūkas
va
tik tavo sieloj buvo taip tamsu
ir svoris viduj slėgė tarsi pūdas 

✝ 

✝aip
tu pažadėjai tąsyk viską mest
už pinigus nekalto kraujo nebelieti
bet
sutraiškė tave atgaila sunki
nes ten kur būna alfa, ten bus ir omega 

✝ 

✝aip
jau metų dvidešimt praėjo nuo tada
emodžiai, selfiai, patiktukai - jau kiti laikai
ne
tu viso šito nematai, o ne
tik sielą savo purviną kažkur vaikai
ramybės ieškai, bet tu jos nesuradai 

✝ 

✝en
ant upės tilto, kur tu girtas atėjai
po metų, tokį pat sekmadienį verbų
abejingai
visai taip abejingai tu prieš traukinį griuvai
nekaltas kraujas sunkiai slėgė tavo sielą
rinkaisi kraujo alfą - pasirinkai ir kruviną omegą. ✝