Policijos akademija
Kamerinė pjesė
(Galimas vardų ar faktų sutapimas yra grynai atsitiktinis)
Scenoje stovi lova, iš dalies apipavidalinta kaip policijos automobilis.
Erikas Čiuliauka
Linas Vasaitis - abu policijos patruliai
Kiti eismo dalyviai.
Erikas. Tai tu būsi naujas mano porininkas?
Linas. Taip.
Erikas. Berods, Vasaitis, ar ne?
Linas. Taip, tokia pavardė. Linas.
Erikas. Vardais mes čia nesivadinam. Familiarumo tarpusavio santykiuose reikia vengti, maža kas.
Linas. O kas?
Erikas. Sakau, maža kas. Kažkur girdėta man tavo pavardė. Neprisimenu, na nieko, gal vėliau prisiminsiu.
Linas. O kaip man į tave kreiptis?
Erikas. Mano pavardė sudėtinga, turbūt tau jau sakė?
Linas. Aha, kažkas panašaus į Šliauką.
Erikas. Čiuliauka. Čiu-liau-ka.
Linas. Čiuliauka.
Erikas. Na, ko tu rėki, ko rėki? Kalbėk tyliau. Taigi, kaip sakiau, pavardė sudėtinga, todėl geriau kreipkis kolega arba partneri. Na, sugalvok ką nors.
Linas. Gerai, gerai, vadinsiu kolega.
Erikas. Ne, geriau šauk Pirmas. „Pirmas, pirmas, aš antras“.
Linas. O galima aš būsiu ketvirtas?
Erikas. Ar tu durnas? Iš kur čia ketvirtas, jei mes dviese?
Linas. Na, aš pagalvojau kaip krepšinyje visi turi savo numerius.
Erikas. Čia tau, vaikeli, ne krepšinis. Policija čia ir krepšio čia nėra. Supratai?
Linas. Aha.
Erikas. Tai puiku. Na, mašina, kaip matai, gera, penkių metų senumo, jei nelakstysi, tai ir kuro šiek tiek galima sutaupyti, nors kol kas tai tu ja nevažinėsi, tau dar reikia apsiprasti.
Linas. Kaip pasakysi.
Erikas. Na, tai lipam, važiuosim. Ė, ė, ė, kur su rūbais? Tu ką, pas save namuose? Neeea, prašau rengtis. Aš pats su rūbais nelipu.
(Abu rengiasi, deda drabužius po lova ir gulasi).
Er. Kepurės tai nenusiimk, tegul mato, kad pareigūnai važiuoja. Įsitaisyk patogiai. Jei nori gali kojas užkelti ant manų.
L. Ačiū, tu labai malonus.
Er. Kojines aš tai nusimaunu, nes labai smirda. Tavo turbūt naujos? Neužuodžiu kvapo.
Linas. Ne, bet aš dažnai plaunu.
Er. Nesąmonė. Aš niekada neplaunu. Nusiperku iškart šešias poras ir mėnesiui užtenka. Keičiu kas penkios dienos. Šiandien kaip tik penkta, tai jau turi kvapelį, kaip tik laikas išmesti, po darbo užsimausiu naujas. Bet pirma reikia naujoms užsidirbti. Pamatysi, ir tu ilgainiui taip įprasi. Pagalvok, turguj nusiperku šešias poras po pusantro lito, tai yra devyni litai mėnesiui. Tu, aišku, nusiperki kokias geras kojines po tris ar keturis litus ir zulini jas muilu ir vandeniu kasdien.
Linas. Kas antrą dieną.
Er. Vis tiek. Nesąmonė, neapsimoka. Įsivaizduok, mes dviem komplektam kojinių uždirbsim per kokias penkias minutes, visus dvidešimt litų, o gal ir daugiau.
L. Eik tu, o gal negalima?
Er. Baik tu tas nesąmones, mums viskas galima, mes gi policija. Nepamiršk šito. Dabar greit dumk į gatvę ir sustabdyk pirmą pasitaikiusią mašiną, parodysiu, kaip pinigai daromi. Vairuotoją atvesk pas mane, aišku?
Linas. Taip.
Erikas. Na, kur tu be rūbų? Ech, davė... idiotą. Nieko aš jį išmokinsiu dirbti.
(Linas grįžta su vyriškiu).
Linas. Prašom sėskitės į mašiną.
Erikas. Ei, ei, kur su rūbais? Jūs ir namuose taip elgiatės?
Sulaikytasis. Atsiprašau, nepagalvojau. (Nusirengia ir įlipa į lovą.) Žinot, aš skubu, rodos nieko nepažeidžiau, jūsų kolega mane sustabdė, bet taip ir nepasakė dėl ko.
Er. Sakot, nepažeidėt? Iš kur jums žinoti, pažeidėt jūs, ar nepažeidėt? Čia mes spręsime, ką su jumis daryti.
Sulaikytasis. Ką gi, tik norėčiau, kad paskubėtumėt, bijau pavėluoti į posėdį.
Er. Kokį posėdį?
Sul. Savivaldybės, ten spręsis vandens tarifų kėlimo klausimas, aš kaip tik pristatau projektą...
Erikas. Aaaaaa,...svarbus klausimas...mmhm...aaa, ...apsirikimas, tikrai. Gal jumis su švyturėliais tada palydėsime, gerai? Jūs dovanokit mano kolegai, jis tik pirmą dieną dirba, tai...
Sul. O nieko, nieko, aš suprantu, jūsų tokia tarnyba.
Er. Taigi, kas nedirba, tas neklysta... tai, atsiprašau, palydėti?
Sul. Ne ne, nereikia, aš pats. (Baigia rengtis).
Er. Kojinę pamiršote.
Sul. Kad čia ne mano, aš nebuvau nusiavęs, tai sudieu.
Er. Sudieu, sudieu, kojinė turbūt porininko. Atleiskite.
Sulaikytasis. Nieko, nieko. (Išeina).
Erikas. Vasaiti. Vasaiti.
Linas. Ką?
Erikas. Tu ką sulaikei?
Linas. Ką?
Erikas. Ech, kol tu dar išmoksi... Gerai, imk ką nors kitą, tik nestabdyk, dėl Dievo susimildamas, prabangių mašinų. Stabdyk paprastesnes. Na, eik, eik, ko stovi.
(Linas grįžta su jauna panele).
Linas. Prašom, panele, į automobilį. Tik pirma nusirenkite.
Panelė. Kaip, visai?
Erikas. Ne, ne, visai nereikia, tik viršutinius drabužius. Matot, čia mes su kolega stengiamės išlaikyti švarą. Tiek užteks. Lipkite.
Pan. Viršininke, bet aš gi labai teisingai važiavau.
Er. Na, na, visi taip sako, teisingai, nieko nepažeidžiau ir taip toliau. O kam gi mes čia esame? Kad apgintume visuomenę nuo nedrausmingų vairuotojų.
Pan. Aš drausminga. Aš labai drausminga. Aš, jei norite žinoti, labai drausminga. Aš ir klasėj išsiskyriau savo drausmingumu.
Er. Ką jūs sakot? Nagi pasislinkit arčiau, noriu geriau įsižiūrėti į tokį fenomeną.
Pan. Ne, viršininke, aš nemeluoju, „čiotkai“ sakau. Aš pavyzdinga...
Er. Gerai, gerai, o telefonu, žinai, kad negalima važiuojant kalbėti?
Pan. Bet kaip jūs pamatėt? Juk aš prieš tris kvartalus kalbėjau.
Er. O mes turime savo agentus balkonuose patalpinę.
Pan. Eikit?
Er. Taip, kaip yra stebėjimo kameros, taip yra ir gyvi agentai išstatyti kai kuriose vietose ir jie mums pranešinėja, kas kur vyksta.
Pan. Čia tai bent, naujas bajeris, ane?
Er. Ne bajeris, o pažeidimas. Dar sakei, kad nepažeidinėji.
Pan. Na, viršininke, koks gi čia pažeidimas, gal susitartume?
Er. Nori mane papirkti? Einant pareigas?
Pan. Ne, ne, na ką jūs. Kaip jūs galėjot pagalvoti? Aš ir pinigų neturiu. Prašom, žiūrėkit, tuščia piniginė.
Er. Tai kaip norėjai susitarti? Ką gali pasiūlyti?
Pan. Natūriniai mainai.
Er. Gerai, gali man pačiulpti.
Pan. Kiek kartų? Aš ilgai negaliu.
Er. Vieną, vieną.
Pan. Ok. Oi, bet čia smirda.
Er. Aš iškišiu kojas į išorę. Taip geriau?
Pan. Kur kas.
(Pro langelį užsiėmęs ranka nosį įkiša galvą Linas)
Linas. O kur pažeidėja?
Er. Kokia ji tau pažeidėja? Ji patarnautoja. (Parodo). Gal ir tu noresi?
Panelė. Ei, ei, dėl dviejų nesitarėme.
Er. Aš gi sakiau, kad man vieną, o apie mano kolegą dar nekalbėjome.
Pan. Tai tu gal visą kuopą čia prisikviesi?
Er. Ne, mes tik du esame.
Linas. Aš, aš... ne... aš nenoriu.
Pan. Na ir teisingai.
Er. Kvailys tu, Vasaiti, tokio malonumo atsisakai. Nieko, aš tave visko išmokysiu. Ne taip energingai, lėčiau, lėčiau.
Pan. Man nėra kada, į paskaitas vėluoju.
Er. Ach, ach, ach.... och.... ech... Kaip gera. Na, skubėk, skubėk į savo paskaitas, po paskaitų mes tave pasiimsim.
Pan. Norėtumėt, neišdegs. Iki, mentūra.
Er. Ei, lūpdažį palikai.
Pan. Pasilik sau, galėsi varpą pasidažyti, kad skaniau kvepėtų. (Išeina).
Erikas. Ot, išdykėlė.
Linas. O ką ji ten po antklode darė?
Erikas. Natūriniai mainai. Žinai, vieną kartą pastabdžiau kažkokį artistą, tai jis man bilietus į teatrą pasiūlė. Iš pradžių nesupratau, kas tai. Sakau cirkas? Ne, sako, cirke dresiruoti žvėrys vaidina, o teatre dresiruoti žmonės. Tada prisiminiau, juk vaikystėje esu buvęs su klase. Pamenu sėdėjome su draugais balkone ir spjaudėm saulėgrąžas mergom ant galvų. Ot juokinga buvo.
Linas. Tai paėmei tuos bilietus?
Erikas. Ai ne, kad žinai dabar jau kažkaip nesolidu saulėgrąžas spjaudyti kitiems ant galvų. Jis dar siūlė žmonoms bilietus kad atiduotume, bet pasakiau griežtai – ne ir viskas. Ką aš jam aiškinsiu, kad išsiskyręs? Pinigų neturėjo, tai įpyliau protokolą pagal visą formą. Kartais prisieina surašyti. Ir prieš valdžią gerai, mato, jog dirbame.
Tai va. Na, Vasaiti, matau, kad su tavo pastangomis mes kojinių šiandien nenusipirksime. Einu pats pastabdysiu. O tu sėdėk automobilyje. Tik batų nepamiršk nusiauti.
UŽDANGA