Po duksliais kerpių rūbais neburzgu,
Pametusi būtąją galią ir valią,
Nes juk buvo puikių pavyzdžių,
Kaip gyventi ir senti, ir mirti žmogus bet kuris gali oriai.
O ant stalo būties
Vėl puotaujantiems dengia pavasaris staltiesę žalią
Ir sultingieji tiki,
Kad bus amžinai mandagiai ir paslaugiai išpildomi jų pageidavimai, norai.
Patirtis tas iliuzijas neigia,
Tačiau aš prikandu bekaulį liežuvį – 
Kam baidyti pirmuosius drugius,
Kuriuos sieloj subrendęs jauniklis plazdenanat pajuto?
Tegul surenka savo gumbus,
Man žaizdojo kas būvį, atrodo iš jo aukštumų, jog nebuvo.
Pamokslavimus užkišu
Stvėrus įveikt nesiduodančią plutą.
Ak...
Atodūsio gelmės gilesnės
Už nuodėmėms kimšt atsivėrusius pragarus.
Kuo senatvinės godos geresnės yra už skaistyklą?
Aptarnaut sultinguosius 
Pavasaris nieko nelaukdamas pradeda,
Nežiūrėdamas ten,
Kur po kerpėm it rūbais duksliais
Delnu meldžiančiu trupinio nebeprašydama tykau.