Mane Viešpats gano –
           man nieko nestinga,
esu jo kaimenės
           avelė laiminga.

Čia – vešlios ganyklos
           ir vandenys tylūs,
akimirkos šventos,
           atodūsiai gilūs...

Ir ašaros tikros
           kas kartą aplanko,
kai Tavo Artumas 
           man atveria dangų

Širdis čia nurimsta –
           ją meilė paliečia
ir švelniai be žodžių
           keliaut kartu kviečia

per slėnius tamsiuosius,
           kur nušvieti kelią,
kad būčiau laiminga
           Tavo avelė.