O kartais logiška baigtis – nakties tamsa,
Ir duženos, išblėstančios nuo šalčio,
O kartais logiškos baigties išvis nėra,
Tik vėl ir vėl tas pats – kaip pirmą kartą.

O kartais žodžiai suteikia sparnus,
Ir nuneša toli: į naują pradžią,
O kartais nežinai ar tai svarbu,
Tai nei prasideda, nei baigias: ačiū.

O kartais šuoliai per save lėtėja,
Ir temstant stengiesi išjungt garsus,
O kartais atidžiai klausaisi vėjo,
Čia nei dabar, nei praeitis, gal bus?

O kartais tu tiesiog girdi save,
Ir uždegi šviesas, išjungęs laiką,
O kartais – išgirsti kokia nata,
Tavy nugriaudi klausimas: kur eiti?

O kartais atsakas - lėkšta tyla,
Ir nebelieka klausimų – tik pojūtis,
Kad dar yra kažkas kitaip nei mes,
Ir logika numirs, mylėt išmokus.

O kartais daug yra labai mažai,
Nes reik nesuvaidinto, gyvo džiaugsmo,
Jokios poezijos, tik skurdūs paistalai,
Ir visos pabaigos prasideda iš naujo.

O niekada - tai visad dabartis,
„Čia ir dabar“ – nestovintis lėktuvas,
Kaip gera, kai išmoksti skrist,
Ir visad pamiršti, kad tai jau buvo.

O kartais rytas reikalauja veikt
Ir ir vėl pabūti robotu – žmogum,
O kartais – tau nerūpi visa tai,
Žinai kada užmigt, kada - pabust.