Vėjuotos dienos.
Vandenys sugrįžo į vagas
Ir žalumos užuomina išsprūdo pro ražienų drobę.
Suabejoji, ar tave atras
Judri būtis, jei lietūs nenuplovė,
Jei nesudrebino perkūniški griausmai
Ir žemės pašalo į smiltis nesuaižė.
Ar pavargai?
Judi labai lėtai, lyg ne žmogus – 
Neišsiblandžius sraigė.
Būtasis laikas krioši jausmuose – 
Ražienų kailį nusirengt nelengva.
Vėjuotos dienos.
Tuščia galvoje.
Garsėja tvinksniai? Ne, vienatvė spengia.
Nepritampi, sausuoli, prie giesmių,
Prie didžio lūkesčio, kurs tik trumpam užsnūdo.
Ar nepavydi būriui gyvesnių
Ir tam, kurs šiandien spraudžiasi iš grūdo?